- pleinata
- pleinatà sf. (2) psn. prietaruose – dangaus šviesulys, lemiantis žmogaus likimą; žr. planeta 2: Avies pleinãto[je] gimęs – i kroklys Krš. Taip ir parejo pleinatose (buvo išpranašauta pagal žvaigždes, planetas), kad pono vaikus pavogs LTR(Mžk). Pleinatos[e] apskaitė, kad visas tris [dukteris] pagaus vėsulas BsMtII249. Ano ir pleinata buvo nuskaityta, kad mirs karė[je] Šts. Pleinato[je] numetė, kad dukterį vėsulas pagaus Šts.
Dictionary of the Lithuanian Language.